verkuoti

verkúoti, -úoja, -ãvo DŽ, NdŽ, Tj 1. Slk žr. verkauti 1: Davė nudavė už žalių girelių. Aš negirdėsiu, kap motulė verkuos TDrIV68(Ml). Mergele mana, širdele mana, da ko tu čionai verkúoji, kap gegulė kukuoji (d.) Arm. Tu negirdėsi motulės verkúojant, tu negirdėsi tėvelio dūsuojant (d.) Rš. Ar kęsi našlelę dūsuojančią, jos mažus vaikelius verkuojančius? LTR(Vlkv). Tu, mergele, jauna, graži – ko tu tep verkúoji rytas vakarėlis Aru20–21(Dv). Šluosi pirkelę ir vis verkuosi, apsišluostysi rankovele (d.) Švnč. ^ Verkúoja, kaip merga vaiko suslaukus Ds. Geriau kukuot su gegiutėle, negu verkuot su anytėle LTR(Jž). 2. intr. plūsti ašaromis, ašaroti (apie akis): Tai mano akelės, ko jūs verkuojat? LTR(Šlčn). 3. žr. verkauti 2. ║ Ad An to krėslelio mergelė sėdi, galvą šukuoja, plaukais laiduoja, plaukais laiduoja, gailiai verkuoja LTR(Ml). | Vainiką duodama, gailiai verkuodama: Dievas žino, dukrytele, a jau tu sugrįši LTR(Tvr). Tai tą imsmėm sesutę, katroj gailiai verkãvo (d.) Tj. 4. žr. verkauti 4: Ir nulėksiu, ir nuskrisiu sa[vo] tėvelio sodan. Ir imsiu kukuot, ir imsiu verkúot, – ar neišeis ma[no] tėvelis (ps.) LKT397(Bn). \ verkuoti; paverkuoti; prisiverkuoti; užverkuoti